Vilniaus (atminties) kelrodžiai: pasižvalgymas po pasaulį

Rugpjūčio 26 d., penktadienį, 17 val., Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) kviečia į kultūros istoriko, knygos "Vilnius: savas ir svetimas" autoriaus Laimono Briedžio paskaitą "Vilniaus (atminties) kelrodžiai: pasižvalgymas po pasaulį". Ši paskaita papildo parodos "Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių" plėtojamą tematiką. Paskaita įvyks NDG Auditorijoje. Įėjimas į paskaitą - nemokamas.

Gyventi, Walterio Benjamino žodžiais, reiškia palikti pėdsakus, todėl atmintis yra tarsi detektyvinė istorija: įrodymų ir sąsajų ieškojimas. Paminklas arba, lotyniškai, monumentum, yra gyvenimo įkaltis, praeities kelrodis, nužymintis išskirtinę dabarties bei ateities viziją. Miestas be paminklų yra tarsi žmogus be atminties, gyvenimas be alibi, likimas be prisiminimų arba mirtis be pėdsakų. Žodis monumentum - atmintis, kaip istorijos citata - turi dviprasmę reikšmę, kaip įvykio arba asmenybės paminėjimas ir perspėjimas, praeities pamoka ateičiai. Paminklas, kaip konkretus, bet kartu ir simbolinis ryšys tarp ateities ir praeities, egzistuoja dviejose platumose: regimoje, t. y., gyvenamoje aplinkoje, ir įsivaizduojamoje - pasakojamoje - realybėje. Paminkle akimirksnis (kasdienybė) ir amžinybė (istorija) susigretina; todėl kiekvienas paminklas yra reliktas, laiko šmėkla, prisiminimų griuvėsis. Ideologinė vienatvė, monumentalus išskirtinumas bei estetinė senatvė arba net mirtis (kiekvienas paminklas yra praėjusių laikų bei meninio skonio tvarinys) verčia paminklą ieškoti atsako, erdvinio teksto - žemėlapio - kuris įtvirtintų jo pasakišką galią išlikti amžinybėje neužmirštam. Dėl to paminklai geriausia įsiterpia į kapinių pasaulį - ten, kur viešpatauja ne gyvenimas, o gyvenimo prisiminimai. Žinoma, žemėlapiai, kaip ir žmonės, yra istorijos įkalinti trumpam gyvenimui, o paminklai, kaip ir miestai bei kapinės, geriausia užsikonservuoja visuotinoje užmarštyje. Atmintis, ta pastoviai besikeičianti praeities vizija, yra didžiausia paminklų (ir miestų) naikintoja.

Trumpalaikis Vilniaus paminklų gyvenimas aiškiai rodo, kad atmintis - istorijos pasakojimas - yra ne tiek kuriamoji, kiek griaunamoji jėga. Atminties žemėlapis vilniečiams yra tarsi savo tikslo nepasiekiantis slėpynių žaidimas. Mieste mes dažniausia nieko nerandame, nes jo istorijoje ieškome to, ko ten nėra, o iš jo žemėlapio ištriname tai, kas matoma ir pažįstama. Iš esmės, Vilniaus paminklai, kurių likimai dar net jiems negimus dažnai paženklinti užmaršties skraiste, yra atminties pralaimėjimo apraiškos. Mieste seni paminklai, jei jie dar nevirtę griuvėsiais, byloja apie izoliuotą, begarsę ir nykią istorijos ateitį; o jų nauji gentainiai įsiterpia į pažistąmą erdvę bei kasdieninį gyvenimo ritmą tarsi svetimi hieroglifai, garsiai triumfuojantys atmintyje be praeities. Todėl beveik visi miesto paminklai yra svetimkūniai, primenantys, kad jų istorinių sąsajų žemėlapis, jų gyvenimo knyga užsiverčia su kiekviena nauja ideologine banga. Neveltui dauguma Vilniaus paminklų reikalauja legendos arba alibi - savo atminties nekaltumo įrodymų.

Paroda Paminklai, kurių nėra: pasivaikščiojimai po Vilnių atskleidžia palaidotą, užmirštą arba neįgyvendintą Vilniaus viziją - nematomą, bet kažkada egzistavusį miesto alibi žemėlapį. Parodoje miestas tarsi atsigrežia į save, susipažįsta su savo vaiduoklišku antrininku. Iš kitos pusės, paroda mus perspėja: paminklai nėra amžinybės vergai, jie tarsi vėlės - ateina ir išeina. Mano paskaita nukreipia miesto paminklų pasakojimą kita linkme: atsigręžęs nuo miesto istorijos ir keliaudamas iš Vilniaus į pasaulį aš noriu atrasti jo atminties geografiją. Sekdamas Vilniaus kelrodžiais, bet keliaudamas po svetimų kraštų žemėlapius, bandysiu atminti tuos paminklus kurie (dar) yra.

Laimonas Briedis