Didžiosios Nacionalinės dailės galerijos vasaros sezono parodos "Gražuolės, pamėklės ir samurajai" atidarymo proga kviečiame jus į animacinio filmo "Astro vaikis: drąsuolis kosmose", sukurto pagal mangos dievo Osami Tezukos mangą ir TV serialą, peržiūrą. Filmą pristatys parodos kuratorius dr. Arūnas Gelūnas.

Gausybės labirintas: kaip nepasiklysti Juičiro Ukajaus kūriniuose

Raphael Koenig

Pirmą kartą susidūrus su Yuichiro Ukai  kūriniu, žiūrovus neretai apima prieštaringi jausmai. Akį išsyk  patraukia drąsi kompozicija, turtinga spalvų paletė, detalių gausa ir figūratyvinių motyvų bei laikotarpių eklektika - personažai, atėję iš šiuolaikinės japonų animės kultūros, Edo epochos ukijo-ė atspaudų  ir ankstesnių nanban paveikslų , maišosi su grėsmingai atrodančiomis japonų folkloro pabaisomis ir, kas galbūt dar keisčiau, romiomis dinozaurų kaimenėmis, tačiau žiūrovai taip pat gali patirti dezorientaciją, bergždžiai mėgindami užčiuopti prasmės siūlą, kuris jiems leistų grįžti prie pažįstamų vizualinės kompozicijos schemų.

            "Sprogstama kontrolė" - frazė, kurią 2019 m. "New York Times" meno kritikas Hollandas Cotteris pavartojo Ukai meninei praktikai apibendrinti.  Sakytum, oksimoronas: iš vienos pusės, painus linijų ir spalvų labirintas, detalių sodrumas, tikroviškumo, mastelio ir perspektyvos principų demonstravimas, be paliovos išnyrantys anachronizmai; iš kitos pusės, kritiko pripažinimas, kad visas šis chaosas tėra tariamas ir kad iš tiesų kūrinys paremtas tvirtais, nuosekliais (nors galbūt ir neįprastais) kompoziciniais principais.

[...] Nors pasitelkiama neperspektyvinė figūracija ir spalvų blokai be jokių variacijų ar šešėlių, Ukajaus darbuose vengiama blizgios (emaliuotos arba lakuotos) apdailos, būdingos Superflat judėjimui: jų dvimatiškumas ryškiai kontrastuoja su grūdėtu, šiurkščiu rudu popieriumi, ant kurio jie nutapyti. Greta šių darbų Ukajus taip pat dažnai kūrė sudėtingas freskas ir jomis dekoravo medinės pašiūrės (ją naudojo kaip studijos erdvę prieš persikeldamas į didesnes patalpas) išorines sienas: menininkas paprastai kūrė vienu metu ir ant popieriaus, ir ant medinių paviršių, į kompoziciją įtraukdamas šiurkščių medžio lentų tekstūrą; tam tikra prasme popieriaus grūdėtumas atkartoja sienos tekstūrą ir primena kitas panašias menines praktikas, pavyzdžiui, grafičius.

            Ukajus dažniausiai naudoja rudą popierių, dėl savo spalvos sugestyviai vadinamą "arklių mėšlo popieriumi" (bafunshi 馬糞紙). Istoriškai jis buvo gaminamas iš šiaudų pluošto, jei trūkdavo medienos masės arba ji atrodydavo per brangi; dabar jis gaminamas iš perdirbtos makulatūros ir dar vadinamas "geltona plokšte"（kiita 黄板）arba "geltonu kartonu"（ki bōru 黄ボール).

[...] Ukajus visus savo darbus kuria "Atelier Yamanami", Šigos prefektūros kaimo vietovėje 1986 m. sukurtoje struktūroje, kuri veikia kaip dirbtuvės suaugusiesiems, turintiems psichikos sutrikimų. Dirbtuvių tikslas - ne terapinis, o socialinis, skatinantis gerovę ir palaikymą.  Iš pradžių "Atelier Yamanami" struktūra buvo skirta ne meninei veiklai: joje psichikos negalią turintiems žmonėms buvo sudaryta palanki aplinka dirbti nesunkų fizinį darbą, pavyzdžiui, lankstyti kartonines dėžes. Vėliau dirbtuvių dalyviai (paprastai vadinami "klientais") savo noru pradėjo kurti meno kūrinius. Ilgainiui ši meninė veikla įsigalėjo ir tapo vyraujančia užimtumo forma. Vis dėlto nedidelė "Atelier Yamanami" dirbtuvių dalis iki šiol skirta kartoninėms dėžėms lankstyti.

 [...] Ukajaus kūryba paremta japonų figūratyvinėmis vizualinėmis tradicijomis, kurioms būdingas naratyvumas: animės personažai ir objektai dingsta, atsiranda ir sąveikauja pagal siužeto naratyvinę struktūrą. Neskaitant šios iš komiksų kilusios tradicijos, galima svarstyti, kad net nanban ir ukijo-ė siekia naratyvumo: juose vizualiai pasakojamas svarbus momentas, vaizduojama veikla, tipiškai vykstanti konkrečiame gamtos ar miesto kraštovaizdyje, pateikiamas garsaus kabukio aktoriaus portretas su grimu virtuoziško operinio spektaklio įkarštyje ir pan.

Ukajaus paveiksluose, kurių paviršiuje apsigyvenęs eklektiškas personažų ir objektų rinkinys, nėra išryškinama viena naratyvinė scena ar juo labiau "pritvinkęs momentas" - dramatinė įtampa, apie kurią 1755 m. rašė vokiečių meno istorikas ir teoretikas Johannas Joachimas Winckelmannas savo esė apie Laokoontą: nors Ukajaus darbuose pilna monstrų, pradedant realistiniais dinozaurais ir baigiant tradicinėmis antgamtinėmis būtybėmis, kaip antai obake (vaiduokliai-pavidalų keitėjai) ir yōkai (pamėklės), jie paprastai neliečia, nekandžioja ir neėda šalimais esančių personažų. Kartu su Edo epochos miestelėnais ir kur ne kur įterptais šiuolaikiniais kasdieniškais daiktais (lova, televizoriumi) jie tiesiog egzistuoja greta vienas kito - neįprastai anachronistinėje, bet taikioje, keistai sustingusioje priešpriešoje.

Šia prasme Ukajaus kūrybą galima laikyti puikiu postmodernios estetikos pavyzdžiu: joje istoriniai stiliai - nuo priešistorinių būtybių iki ankstyvųjų vizualinių tradicijų (nanban, ukijo-ė) - maišomi ir derinami su gausiomis aliuzijomis į Japonijos pokario ir šiuolaikinę popkultūrą. Kartotinis ir kumuliatyvus šio citavimo pobūdis visiškai pateisina palyginimą su šiuolaikiniais japonų menininkais, priklausančiais Superflat judėjimui.

[...] Knygos, kuriomis dažniausiai naudojasi Ukajus, yra žinomos ir siūlo galimybę susieti konkrečius leidinius su jo darbuose pasirodančiais personažais ir objektais. Pavyzdžiui, Kuniyoshi Utagawa (1798-1861) ir Kunisada Utagawa (1786-1865) yra dažniausiai Ukajaus naudojami ukijo-ė menininkai. Kunisada išgarsėjo kabukio aktorių portretais, o Kuniyoshi daugiausia vaizdavo karius ir tradicinius monstrus: šie personažai nuolat pasirodo ir Ukai kūryboje. Utagawų darbai 2017 m. Bostono dailės muziejuje buvo eksponuojami greta: tos parodos katalogas yra neišsemiamas Ukajaus įkvėpimo šaltinis . Tarp kitų Ukajaus nuolat pasitelkiamų spaudinių būtų galima paminėti knygas apie nanban meną , modernias tradicinių japoniškų monstrų antologijas  ir animės žinynus - pavyzdžiui, tokį, kuriame susistemintai pristatomi animės seriale "Anpanman" (žiūrovų pamėgtas superherojus su galva iš anpano - raudonosiomis pupelėmis įdaryto pyragėlio) pasirodantys personažai ir objektai arba "įvairių medijų" (1973-2013) veikėjai. Juos galima apibūdinti kaip ankstyvųjų modernių ukijo-ė žanro vizualinės enciklopedijos formų tęsinį.

[...] Ukajaus kūrinių skaitomumo akcentavimu siekiama ne vien praktinių tikslų, t. y. priartinti kūrinį prie naujos žiūrovų auditorijos ar sudaryti sąlygas produktyvesniam dialogui su kitais parodoje eksponuojamais tradicinio, modernaus ir šiuolaikinio  japonų meno kūriniais: jis leidžia atsakyti į etinį imperatyvą.

Istoriškai menininkų, kuriems klijuojama neurodivergentiškumo arba neurodiversiškumo etiketė, darbai (juo labiau sukurti tokiose dirbtuvėse kaip "Atelier Yamanami") kartais būdavo apibūdinami kaip radikaliai kitokie arba svetimi, kaip miglotų, neperprantamų psichikos procesų ir kūrybinių impulsų išraiška. Tokios sąvokos kaip art brut, kaip kuratorinis principas iškilusios XX a. viduryje, arba outsider art - terminas, paplitęs anglakalbėse šalyse nuo 1972 m., dažnai sustiprindavo šias tendencijas, nukreiptas į tam tikrą negatyvią teologiją, susijusią su tariamu tokių kūrinių nepaaiškinamumu ar nepalyginamumu.

Ukajaus kompozicijų eksponavimas greta kitų šiuolaikinių japonų menininkų, kurie skolinasi, perkelia ar perkuria įvairių japoniškų tradicijų - nuo ukijo-ė iki animės - vizualinius žodynus, turbūt pats savaime yra produktyvus gestas. Jis skatina prasmingus palyginimus, užuot brukęs stigmatizuojančias atskirumo sąvokas.