2024202320222021202020192018201720162015201420132012
2012 02 07 - 03 23
2012 03 09 - 04 29
2012 03 23 - 05 20
2012 04 19 - 05 20
2012 05 25 - 08 26
2012 05 25 - 08 26
2012 06 22 - 09 02
2012 06 22 - 09 02
2012 10 12 - 11 11
2012 12 07 - 2013 02 17
2012 12 07 - 2013 02 24
2012 12 07 - 2013 02 17
201120102009
2012 03 09 - 04 29

Michał Budny

Michał Budny - "Didelė šalis"


Michało Budny (g. 1976) debiutas meno pasaulyje įvyko 2003 m., jam surengus parodą tuomet dar neseniai atsidariusioje Varšuvos galerijoje "Raster". "Iš niekur" atsiradusio menininko paroda buvo netikėta - nestudijavęs dailės akademijoje, jis nepriklausė tuometiniam Varšuvos menininkų ratui. Nuo to laiko susidomėjimas Budny kūryba sparčiai auga - menininkas dalyvauja parodose įvairiose Europos šalyse, 2009 m. surengė personalinę parodą viename svarbiausių Lenkijos šiuolaikinio meno muziejų - Ujazdowskio pilyje.

Elegantiški, lakoniškos formos Budny kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali priminti abstrakčiąją skulptūrą, kur dėmesys telkiamas į grynosios formos paieškas, ar klasikinį minimalizmą, kai itin svarbu objekto ir jį supančios fizinės aplinkos santykis. Neįmanoma paneigti Budny kūrybos sąsajų su šiomis tradicijomis, tačiau ji peržengia tradicijų ribas, įvairiais keliais sugrįždama prie kasdienybės pasaulio.

Kasdienės aplinkos objektai Budny kūriniuose gali atsirasti tiesioginio perkėlimo būdu, "pavagiant" juos iš natūralios aplinkos: gatvės skelbimus, uždengęs juose įrašytus tekstus, menininkas paverčia abstrakčių koliažų dalimi, paliktus draugų daiktus, paslėptus užvertose kartoninėse dėžėse, panaudoja instaliacijoje. Taupios vizualiosios raiškos kūriniuose atsikartoja kasdien regimos architektūrinės formos - atpažįstamos, bet susvetimėjusios. Plačiai paplitusios abstrakčios grafinės sistemos (statistinės diagramos ar žemėlapyje orientuotis padedančios linijos) praranda savo pirminę paskirtį, įsikūnydamos nefunkcionaliuose trimačiuose objektuose. Patvarioje materijoje sustingdomi šešėliai ar lietus - gamtos reiškiniai, kurių esminiai bruožai yra neapčiuopiamumas, netvarumas, nepastovumas. Budny kuriami objektai savo elegantiškomis formomis, atrodo, nutolina žiūrovą nuo konkrečių daiktų ir aiškia logika grįsto pasaulio tam, kad ir vėl primintų jį egzistuojant.

Budny kūrybos specifika - taupi vizualioji kalba ir ja išsakomas konceptualus turinys - paskatino pakviesti menininką surengti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, įžvelgiant dialogo tarp jo kūrinių ir galerijos, kaip pastato ir jame veikiančios institucijos, galimybę. To rezultatas yra per kelis galerijos aukštus pasklidusi paroda "Didelė šalis", kurioje pristatomi pastaraisiais metais sukurti menininko kūriniai.

Rodomi darbai gali būti interpretuojami tiek apmąstant privataus asmens (žiūrovo ar kūrėjo) vidinio pasaulio vyksmus, tiek bendruomenėse (institucijose, šalyse ir t. t.) vykstančius procesus. Pirmojo aukšto vestibiuliuose eksponuojamais kūriniais tiriamos realybės atkūrimo galimybės: "Archyvas" kalba apie atminties problematiką, asmens ar visuomenės "pasąmonėje" glūdinčius praeities klodus ir apie (ne)galimybes juos objektyviai atskleisti; "Veidrodis", atspindėdamas mažiau, nei tikimės, siūlo atkreipti dėmesį į tai, ko paprastai, užsižiūrėję į savo atvaizdą, nepastebime. Paroda tęsiasi tarp nuolatinės ekspozicijos salių įsiterpusioje penktojoje salėje, kurioje kelią užtveria plati, juoda, bet sekli "Bedugnė" - užuomina į kritiniais momentais atsiveriančius paradoksus; "ant siūlo" kybo gigantiškų mastų "Didelė šalis", primindama apie didelėse struktūrose sunkiai pasiekiamą pusiausvyrą; "Kosmosas" byloja apie neišvengiamą dėmesio sau ir supančiai aplinkai disproporciją aplinkos nenaudai. Galerijoje sukurtas kūrinys ("Be pavadinimo") parodą sujungia su ją supančiu erdvės ir laiko kontekstu, užsimindamas apie tai, kas šioje erdvėje vyko anksčiau ir apie tai, kas galbūt galėtų vykti ateityje.

Paradoksas, apgaulė, iliuziškumas yra raktažodžiai, galintys padėti atverti kelią į Budny kūrybos suvokimą. Daiktai, reiškiniai, situacijos, patekę į menininko akiratį, viena vertus, išlaiko pakankamai savasties, kad galėtų būti atpažinti, kita vertus, praranda esminius savo bruožus (bent jau tai, ką mes paprastai laikome esant esminga) ar funkcijas, taip sutrikdydami mus, keisdami suvokimą, neleisdami mechaniškai reaguoti į aplinkos poveikius.

Parodos kuratorė: Eglė Mikalajūnė
Partneris: Lenkijos instiutas Vilniuje
Parodai kūrinius skolino: Raster (Varšuva), Johnen Galerie (Berlynas),
Galerie nächst St. Stephan - Rosemarie Schwarzwälder (Viena)
Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, "Best Western Vilnius"