Paminklai, kurių nėra

Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių

Paminklas - įamžintos žmogiškosios šlovės, garbės ir neliečiamybės simbolis. Tačiau Vilniaus istorija paradoksaliai verčia permąstyti paminklų prasmę, mat šiame mieste daugumai jų buvo lemta tapti laikinesniais už patį žmogų. Tik keletas iš visų nuo XIX a. pab. Vilniuje iškilusių paminklų išgyveno ilgiau nei pusšimtį metų - nemaža dalis nesulaukė nė dvidešimties. Daug jų niekada nė nebuvo pradėti statyti. Nesugebėję atlikti savo misijos, paminklai tapo aktoriais, keičiančiais vienas kitą tose pačiose scenose - pašlovinimui skirtose aikštėse vaidinančiais panašiose pjesėse - oficialiose ceremonijose, netgi naudojančiais tą patį rekvizitą - tuos pačius postamentus ir netgi tą patį jų granitą. Vietos, kuriose kilo ir griuvo paminklai, persismelkė savotiška atmosfera: amžinybei skirtiems paminklams besikeičiant, juos lydintys vienadieniai ritualai tarsi kartojo vienas kitą ir kūrė istorinio tęstinumo iliuziją.

Parodoje pasakojamos šių vietų istorijos: greta neįgyvendintų projektų eskizų rodoma fotografinė ir filmuota dokumentinė medžiaga, kurioje atsispindi paminklų kaita, šalia monumentų ar jų vietoje vykęs gyvenimas (ceremonijos, politinės reikšmės įvykiai bei kasdienybės momentai) ir trumpalaikiai meniniai projektai, kurių kuriamos prasmės leido pažvelgti į aikštėse vykusius procesus kitu kampu.

Parodos kuratorės: Eglė Mikalajūnė, Rasa Antanavičiūtė, Živilė Etevičiūtė

Parodos rėmėjas: Kultūros rėmimo fondas

Partneriai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus apskrities
archyvas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos dailininkų sąjunga, Biblioteka Główna Politechniki Warszawskiej