Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių

Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui, Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė, su retomis išimtimis, net ir vietiniai, atradę miesto grožį tik XIX amžiuje. Ir prireikė geopolitinės tragedijos, I-ojo pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 metais Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandistų. Šiems dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas: skurdus ir gražus miestas su keistais, įdėmaus žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, palikęs mums didelį kokybiškų meninių artefaktų - tapybos, grafikos ir fotografijos - rinkinį.

Lietuvos ir Vilniaus buvimas tarp agresyvių mega valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena globali katastrofa, II-asis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika. Sovietų okupuotas Vilnius ypač viliojo fotomenininkus - 1970-1980 m. Lietuvos fotografija buvo sovietinės fotografijos avangarde ir sulaukė įvairių respublikų profesionalų susidomėjimo. Susitikti su A. Sutkumi, V. Luckumi ir kitais meistrais atvykdavo daug fotografų iš įvairių šių šalių miestų, savo kelionių metų stebėjusių ir fiksavusių Vilniaus kasdienybę - netikėti šių stebėjimų rezultatai yra akivaizdžios svetimšalio žvilgsnio iliustracijos.

Trečią užsienio menininkų bangą išjudino, kaip ir anksčiau, geopolitinis lūžis. Nauja buvo tai, kad 1990 m. kovo 11 d. lūžis vedė šiuolaikybės link Nepriklausomoje Lietuvoje atsiradusi nauja institucija, Šiuolaikinio meno centras, pakeitė ir svetimšalių menininkų Vilniaus stebėjimo taktikas. Keitėsi ir paties "pamatymo" fokusas - ŠMC į Vilnių kurti pakviestų menininkų fotografijose, videofilmuose, įvairiose akcijose miestas parodomas, panaudojant ne tik svetimo žvilgsnio, bet ir meninio tyrimo filtrą. Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1990 m. iki laipsniškos integracijos į ES, užsienio menininkų pamatyto Vilniaus kūrinių kolekcija yra dar vienas įdomus pasakojimas sąlyginai trumpoje, bet dar nepasibaigusioje istorijoje apie svetimšalius ir jų žvilgsnius į Vilnių.

Kuratoriai: Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas, Laima Laučkaitė, Valentyn Odnoviun

Menininkai: Pawel Althamer, Pierre Bismuth & Johnatan Monk, Daniel Bozhkov, Walter Buhe, Alfred Holler, Konstantin Kostiuk, David Mabb, Flavia Muller Medeiros, Ivan Medvedev, grupė "Provincija", Juri Rupin, Barbara Viser, Mirjam Wirz, Vita Zaman, Magnus Zeller, Edwin Zwakman

Parodos architektas: Mindaugas Reklaitis

Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė

Koordinatoriai: Eglė Mikalajūnė, Ernestas Parulskis, Gabrielė Radzevičiūtė

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras

Partneriai: Vokiečiakalbių bendruomenė Belgijoje, Ašerslebeno muziejus, Charkivo fotografijos mokyklos muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Rėmėjai: Lietuvos vyriausybės respublikos kanceliarija, Exterus, Fundermax

Informacinis rėmėjas: Vilnius 700 metų jaunas